15 metų vadovaudamas labdaros ir paramos fondui „Prieglobstis“ jis sako supratęs, kad žmogus iš esmės yra pažeidžiama būtybė: „pašneki, pavyzdžiui, su kokiu benamiu ir susimąstai – būdamas jo kailyje kažin ar sugebėtum išvis pereiti tiek, kiek jam teko, nepalūžti“.
Dar 1995 m. su šeima atsikėlęs gyventi į Naująją Akmenę Evangelikų bažnyčios pastorius susidūrė su tuo metu didele bedarbyste, skurdu ir asocialiais asmenimis, kurie užsukdavo pas jį į namus prašyti pagalbos. Pašnekovas duodavęs maisto, pinigų ir teikdavęs kitą pagalbą, bet tai nepadėdavo ištrūkti jiems iš gilaus priklausomybių liūno. Šiandien pašnekovas jau gali džiaugtis rezultatais – už jį geriau kalba jo ir fondo darbuotojų išgelbėti, ant kojų pastatyti žmonės.
„Yra toks kaunietis, jau 11 kartų buvęs skirtingose reabilitacijose Lietuvoje. Apie jo liudijimus reikėtų knygą parašyti – nuo mažens augęs vaikų namuose, nes tėvas jo akyse užmušė mamą, tapo tikru nusikaltėliu. Visgi 11 kartą jam pavyko paimti pagalbos ranką ir šiandien jis yra mūsų darbuotojas, sukūrė šeimą, gyvena blaivų gyvenimą“, – pavyzdžiu iliustruoja M. Palionis.
Kreipiasi pasiekę dugną
Visgi pati pradžia nebuvo lengva. Žmonių, kuriems reikia pagalbos, daug, o kaip ir kur tai daryti? Po ilgų paieškų M. Palionis pasakoja įsigijęs apleistą dvarelį Dabikinėlės kaime Akmenės rajone. Čia ir įsikūrė reabilitacijos centras priklausomiems asmenims „Prieglobstis“. Metams bėgant atsirado poreikis padėti tiems kurie baigdavo reabilitaciją bet nesugebėdavo savarankiškai adaptuotis visuomenėje. Tam tikslui buvo įkurti Adaptacijos namai (Naujoji Akmenė). Kadangi buvo pastebėta, kad ir prieš reabilitaciją ir po jos reikia dirbti su žmonių motyvacija ir vykdyti atkryčio prevenciją, tam tikslui Adaptacijos namuose įsisteigė blaivybės klubas ir suaugusiųjų dienos centras.
„Ėmėme burti žmones – iš pradžių priklausomus nuo alkoholio, vėliau – nuo narkotikų, azartinių žaidimų, benamius. Tada ėmė kreiptis priklausomybių turintys senyvo amžiaus žmonės, jiems įkūrėme atskirus namus Troškūnuose. Jiems realiai pagalbos gauti kitur sudėtinga – daugeliui programų jie per seni, o ką sakyti tiems, kurie atveža priklausomus savo tėvus? Daug dirbame su priklausomomis mamomis, kad jos išgytų ir nebūtų atimti vaikai, išsaugomos šeimos. O kur dar vaikų, jaunimo dienos centrai...“, – vardijo pastorius.
Problema po vieną nevaikščioja – paaiškina pašnekovas, užsiminus apie itin plačią paslaugų paletę. Iš pradžių būna vienas priklausomas asmuo, tada pagalbos reikia ir jo vaikams, neretai priklausomybių turi ir jo tėvai.
„Vieni pas mus ateina tada, kai jau pasiekia dugną – nebepaeina, nebeturi, ką valgyti. Tai, tiesą pasakius, pats efektyviausias kelias, paskatinantis žmones keistis. Kitas būdas – kai spaudžia aplinkybės. Pavyzdžiui, grįžo asmuo iš įkalinimo įstaigos, priklausomas nuo narkotikų, ir jam atidedama bausmė, jei jis reabilituojasi. Yra ir tokių, kuriems tiesiog žiemą lauke šalta – jie nė negalvoja keistis, pabūna pas mus, ir įvyksta stebuklas“, – pasakojo M. Palionis.
Iškreiptas gyvenimas
Tiesa, jis pabrėžia, kad kiekvienam dugnas yra skirtingame lygmenyje.
„Būna, kad skambina artimieji, klausia, ką daryti – žmogus geria ir nepriima pagalbos. Reikia, kad jis pajaustų savo problemą, tokiam reikia ne padėti, o nuo jo atsiriboti, leisti jam pajusti sunkiausias sąlygas, ir tik tada suteikti pagalbą, kai jis supras, kad kitaip – nieko nebus“, – pataria pastorius.
Priklausomas žmogus gyvena neigime.
„Jis mato iškreiptą veidrodį – gražų savęs atvaizdą, nors realybė kitokia. Kai žmogus tampa priklausomas, jis, realiai nustoja vystytis, kartais užstringa tame amžiuje, kuomet tapo priklausomas. Turėjome žmonių, kuriems jau virš 60 metų, bet jie tarsi užstrigę paauglystėje – klauso tų laikų muzikos, šneka, gyvena anuometiškai. Jie mato savo gražų, jauną atvaizdą ir kažkas turi jiems nupiešti tikrąją realybę – tiesa gali būti negailestinga, bet ją reikia parodyti“, – akcentuoja fondo vadovas.
Vien tai, kad žmogus praveria „Prieglobsčio“ duris, dar negarantuoja, kad jam pavyks įveikti priklausomybes.
„Tai tik pirmas, bet labai svarbus žingsnis. Siūlome metus trunkančią 12 žingsnių programą, yra galimybės nemokamam gydymui – seniau to nebuvo. Žmogui reikia tik labai norėti pasikeisti, o socialiniai darbuotojai, psichologai bei darbuotojai, kurie patys buvo priklausomi, padės pasiekti tą tikslą“, – aiškina M. Palionis.
Labai svarbu ir tai, kad po reabilitacijos žmogus gali eiti į adaptacijos namus, jis nėra paleidžiamas vienas į gatvę. Tiems, kurie jau yra praradę visus socialinius įgūdžius, Joniškio rajone yra net įkurtas specialus „kaimas“ benamiams – jie ten gyvena ūkiškai, bet bent nieko nevartoja.
Nemano, kad situacija gerėja
Kiekvieno kelionės į sveikimą trukmė dažnai priklauso ir nuo priklausomybės laipsnio, nuo to, kokius jie vartojo narkotikus ar alkoholį. Opiatai veikia vienaip, cheminiai narkotikai kitaip žaloja smegenis.
„Ypač paaugliai nori pasirodyti kitiems, įrodyti, kad pamėgins ir netaps priklausomi, kad nebijo, bet „užsikabina“. Juk alkoholis smirdi, o narkotikai – ne. Jaunuoliai renkasi „spice“ narkotikus – rūkomus augalinės kilmės mišinius. Apsvaigsta jau po poros dūmų, bet taip ir nežino, kas ten užpurkšta ant tų žolių. Pavojingiausia, kai vaikai galvoja rūkantys žolę, bet ten tiek chemijos pripurkšta – net neaišku, kaip jie paveikia smegenis“, – nerimu dalijosi pastorius.
Kalbėdamas su „Prieglobsčio“ gyventojais jis mato, kaip lengva gauti narkotikų, kone kiekvienas kaimas turi savo tašką, kur jų galima įsigyt.
Daug žmonių pradeda vartoti patekę į įkalinimo įstaigas. Kiti – dėl per didelio streso (stresiniu atveju žmonės lengvai palūžta), ar, priešingai, sėkmės.
„Dabar yra beribių galimybių, bet ir nepakeliamo streso metas. Žmonės dirba, pervargsta, nusivilia, pyksta ant pasaulio, jie nebepasitenkina natūraliais jausmais, jiems reikia kažko ekstremalesnio, didesnių stimuliatorių. Iš pradžių išgeri baliuose, po to jau ir kiekvieną vakarą vienas. Atsiriboti sunku, nes mūsų kultūra skatina girtuoklystę. Dirbu jau šioje srityje 15 metų ir nelabai matau gerėjančių tendencijų. Daug kam nepatinka įvairūs A. Verygos ribojimai, bet jie bent turi šiokį tokį efektą. Per prievartą žmogaus nesustabdysi nuo gėrimo – turi būti ir švietimas, ir kultūra. Dabar ta bėda tokia didelė, o mes nė nematome jos masto. Į reabilitaciją ateina tik labai nedidelė dalis geriančių ar vartojančių, o kiek dar jų nė nežino apie tokias gydymosi galimybes ir kenčia vieni“, – pripažino pašnekovas.
Jis pabrėžė, kad šiandien žmogui gydytis suteiktos visos galimybės, reikia tik noro ir informacijos, kur jie gali ateiti.
Nesigydo, nes bijo „įrašo“ byloje
RPLC direktoriaus pavaduotoja dr. Aušra Širvinskienė DELFI pasakojo, kad vis dar populiaru ieškoti greito sprendimo, žmonės nėra linkę pripažinti sau ir kitiems, kad nuo priklausomybės, kaip ir nuo kitų lėtinių ligų, greitai nepasveikstama, reikia nuoseklaus gydymo, paties asmens pastangų, dažnai – ir reabilitacijos.
„Prie greitų sprendimų patenka visi burtai – „kodavimas“, „torpedavimas“ ir kt. jo atmainos. Pastaraisiais metais dėta daug pastangų šviesti apie tai visuomenę, todėl tikimės, kad laikui bėgant, žmonės vis atsakingiau žiūrės į savo sveikatą ir susidūrę su liga kreipsis į gydymo įstaigas, teikiančias mokslo įrodymais pagrįstą gydymą“, – vylėsi ji.
Kitas didelis barjeras – bandymai „gydytis“ savarankiškai, nesikreipiant į specialistus, nes pateks į „įskaitą“, negaus vairuotojo pažymėjimo, gaus „įrašą“.
„Visos šios baimės yra nepagrįstos vien todėl, kad visada yra galimybė gydytis anonimiškai. Anoniminė sveikatos priežiūra – tai sveikatos paslaugos teikiamos pacientui, kai duomenys, leidžiantys nustatyti jo asmens tapatybę, nenurodomi medicinos dokumentuose, juos pakeičia individualus paciento kodas, sudaromas remiantis žodine paciento informacija (asmens dokumentą pateikti neprivaloma). Taigi, jokie duomenys apie pacientą nėra žinomi ar kaupiami. Vienintelis šios paslaugos minusas – neatskleidus asmens duomenų, gydymas negali būti finansuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, todėl paslaugos yra mokamos“, – tvarką aiškino pašnekovė.
Kaip suprasti, kad esi priklausomas?
Kad alkoholio vartojimas jau yra liga, priklausomybių ligų gydytojai nustato pagal 6 diagnostikos kriterijus. Pirmasis – ryškus noras vartoti alkoholinius gėrimus. Antrasis – susilpnėjusi galimybė kontroliuoti gėrimų vartojimą, jį nutraukti. Trečiasis – padidėjusi alkoholio tolerancija, kai žmogus gali išgerti vis daugiau, kaip sakoma, daug pakelia. Ketvirtasis – abstinencijos būklė, kai žmogus, kelias dienas vartojęs alkoholį ir nustojęs gerti, pradeda prakaituoti, jį ima kamuoti nemiga, padidėjęs kraujospūdis, krato drebulys. Penktasis rodiklis yra alkoholiui skiriamas laikas, jo vis mažiau lieka šeimai, darbui ir kitoms socialinėms funkcijoms. Šeštasis – žmogus suvokia, kad jis patiria žalą sveikatai, bet sustoti vis tiek nebegali. Jei per paskutinius dvylika mėnesių gydytojui akivaizdūs bent trys iš šių kriterijų, jis gali nustatyti priklausomybės nuo alkoholio diagnozę.
„Tačiau visuomenei minėti simptomai gali būti nepastebimi. Tarkim, žmogus pradeda gerti penktadienį, nepaleidžia taurelės ir šeštadienį, sekmadienį. Pirmadienį atsiranda abstinencijos būklė, todėl, bandydamas susilpninti jos simptomus, jis į darbą eina išgėręs šiek tiek alkoholio arba net ryžtasi pravaikštai, bet slepiasi, šeimos nariai, dangstydami jį, nemini tikrosios priežasties. Tai jau yra priklausomybės ligos simptomai“, – pasakojo A. Širvinskienė.
Žalingas alkoholio vartojimas – diagnozė, kuri reiškia, kad priklausomybės dar nėra, bet žmogus dėl alkoholio vartojimo patiria žalą sveikata. Ta žala gali būti matoma tiek fizinei sveikatai, pvz. dėl alkoholio vartojimo sutrinka skrandžio, žarnyno, kepenų veikla, tiek psichinei sveikatai, pvz. ilgai besitęsianti depresyvi nuotaika dėl gausaus alkoholio vartojimo. Tačiau esant žalingam vartojimui dar nėra būdingų sindromų – abstinencijos, didėjančios tolerancijos, nevaldomo potraukio vartoti alkoholį ir kt. minėtų anksčiau.
