Aiški žinutė tiems, kurie tyčiojasi
Pasak psichologės, suaugusieji turi ne tik stabdyti patyčias, bet ir pateikti vaikams aiškią žinutę: toks elgesys yra netinkamas. „Tai nebūtinai turi būti bausmė, tačiau labai svarbu aiškiai parodyti, kad patyčios netoleruojamos“, – sako J. S. Jasiulionė.
Patyčias inicijuojantiems vaikams reikalingas aiškus paaiškinimas, kad jų elgesys skaudina kitus ir kad juokauti galima tik su tais žmonėmis, kuriems tai yra priimtina: jeigu kažkas jaučiasi nemaloniai, mūsų pareiga – sustoti ir nekartoti savo elgesio.
Ši žinutė labai svarbi ir patyčias patiriančiam vaikui. „Taip mes jam labai aiškiai parodome, kad niekas neturi teisės iš jo tyčiotis, o mes, suaugusieji, darysime viską, kad jį apsaugotume ir sustabdytume netinkamą elgesį“, – priduria J. S. Jasiulionė.
Deja, pasak specialistės, vaikai labai dažnai šios žinutės negauna, arba gauna ją iškreiptą, esą pats vaikas kažką padarė ne visai tinkamai ir už tai iš jo pasityčiojo. Tuo tarpu aiškus atsakomybių paskirstymas yra labai svarbi pagalba patyčias patiriantiems vaikams.
Palaikymas vaikams, patiriantiems patyčias
Psichologė taip pat atkreipia dėmesį, kad patyčias patiriantiems vaikams labai svarbus palaikantis ir priimantis suaugusiųjų reagavimas. Kalbantis apie patyčias, suaugusiųjų reakcija turi būti priimanti ir supratinga.
„Kai vaikai kreipiasi pagalbos, svarbu leisti jiems papasakoti, kas vyksta, įvardyti jų jausmus ir patvirtinti, kad tai, ką jie jaučia, yra normalu“, – aiškina J. S. Jasiulionė.
Kartu su vaiku suaugusieji turėtų ieškoti būdų, kaip sustiprinti jo saugumą. Tai gali apimti:
Kreipimąsi į mokyklą dėl situacijos sprendimo.
Pokalbį su vaiku apie tai, kaip jis galėtų saugiau elgtis kasdienėse situacijose.
Psichologė pateikia pavyzdį: „Vaikui galima patarti vengti vietų, kur jis dažniausiai susiduria su priekabiautojais, stengtis nebūti vienam. Susidūrus su priekabiavimu, svarbu, nepaisant viduje kylančių emocijų, nesivelti į konfliktą, nieko neatsakinėti, nesustoti ir tiesiog eiti toliau. Tai gali padėti išvengti didesnės agresijos“.
Be to, suaugusieji gali padėti vaikui apgalvoti, kaip reaguoti įžeidžiančiose situacijose. „Kai kurie vaikai nori atsakyti juos įžeidusiam, todėl verta kartu aptarti, ką būtų galima sakyti ir kaip tai galėtų veikti. Tai gali suteikti vaikui vidinį jausmą, kad jis turi tam tikrą kontrolę“, – priduria J. S. Jasiulionė.
Svarbu ne tik bausti, bet ir suprasti kas slypi už patyčių elgesio
Psichologė pabrėžia, kad suaugusieji negali palikti vaikų vienų spręsti patyčių situacijų. Patyčios yra vaikų problema, bet už jų sprendimą atsakingi suaugusieji.
Suaugusieji turi būti atkaklūs ir kantrūs, bendradarbiaudami su mokyklos bendruomene. Tėvai turėtų aktyviai klausti pedagogų, kokie veiksmai buvo atlikti ir kas planuojama toliau. Mokykla yra vieta, kur patyčios vyksta dažniausiai, todėl jos vaidmuo sprendžiant problemą yra itin svarbus.
Psichologė sako, kad labai svarbu pasistengti suprasti, kas skatina vaikus tyčiotis. Dažnai patyčias inicijuojantys vaikai tai daro ne be priežasties – jie siekia tam tikro savo tikslo.
„Patyčių motyvai gali būti įvairūs. Kai kurie vaikai tyčiojasi dėl smagumo – jų elgesys kitiems atrodo juokingas, ir jie sulaukia dėmesio. Kiti vaikai patyčiomis stengiasi pasijusti stiprūs, galingi ar dominuojantys, ypač jei kitose gyvenimo srityse jaučiasi silpnesni. Dar vienas motyvas – noras įsitvirtinti bendraamžių grupėje, tapti matomu ir pripažintu. Todėl vienas iš svarbiausių dalykų, ką tėvai gali padaryti, susidūrę su tokiu vaiko elgesiu, yra bandymas suprasti, koks poreikis slypi po tokiu elgesiu“, – aiškina J. S. Jasiulionė.
Pasak pašnekovės, suaugusieji gali padėti vaikui rasti alternatyvių būdų, kaip tapti bendraamžių rato dalimi ar sulaukti dėmesio be žeminančio elgesio, pavyzdžiui, įsitraukiant į tam tikras veiklas, kurios skatina bendravimą ir suteikia galimybę būti pripažintu bendraamžių. Tai gali būti sporto, meno būreliai ar kiti užsiėmimai. „Svarbu parodyti vaikui, kad jis gali būti grupės dalimi ir jaustis reikšmingas be patyčių ar kitų žeminančių elgesio modelių. Kai vaikas supras, kad egzistuoja kiti būdai užmegzti ryšį ir pelnyti pripažinimą, jis galės pasirinkti sveikesnį elgesio modelį, kuris teigiamai veiks tiek jį patį, tiek aplinkinius“, – pataria ji.
Pasak specialistės, svarbu ne barti ar kaltinti vaiką už netinkamą elgesį, bet ramiai su juo pasikalbėti, paaiškinti, kaip jaučiasi kiti žmonės, kai jie yra žeminami ar skriaudžiami.
Pašnekovė taip pat ragina suaugusiuosius apmąstyti ir savo pačių elgesį. „Ar kartais mes, suaugusieji, nepajuokaujame taip, kad vaikui tai visai nejuokinga? Ar pastebėję, kad kažkas vaikui nemalonu, vis tiek tęsiame? Tai svarbūs klausimai, kuriuos turėtume užduoti sau. Kartais mes patys mokome vaikus netinkamo elgesio, pašiepdami ar liesdami jiems jautrias vietas. Vaikai greitai perima tokius bendravimo modelius“, – teigia ji.
Kaip ugdyti emocinį atsparumą paauglystėje
Paauglystėje vaikai dažnai patiria intensyvius jausmus, kurie gali būti sunkiai valdomi. „Būna situacijų, kai paauglys sako, kad jį nervina net kito žmogaus kvėpavimas. Tai normalu, tačiau svarbu padėti vaikui išmokti valdyti emocijas“, – sako J. S. Jasiulionė.
Ji siūlo su vaikais aptarti jų jausmus ir ieškoti būdų, kaip nusiraminti nekenkiant sau ar kitiems. Tai gali būti kvėpavimo pratimai, atsitraukimas nuo situacijos ar kita veikla, padedanti sumažinti įtampą.
Drąsinti vaikus kalbėtis ir ieškoti pagalbos
Pasak J. S. Jasiulionės, daug patyčias patiriančių vaikų nesikreipia pagalbos, nes baiminasi, kad jų tėvai labai susijaudins arba imsis veiksmų, kuriems jie nėra pasiruošę. „Svarbu sprendimus priimti ne už vaiką, bet kartu su vaiku, aiškinti, koks yra jų tikslas, ir leisti vaikui nusiteikti pokyčiams“, – pataria ji.
Psichologė ragina suaugusiuosius paskatinti vaikus nebijoti kreiptis pagalbos į mokytojus, socialinius pedagogus ar „Vaikų linijos“ savanorius. Nepriimkite to kaip slapukavimo. Vaikai dažnai ieško drąsos pasikalbėti su tėvais ir konsultantai gali padėti jiems tam pasiruošti.
Bendras tikslas – mažinti patyčias visuomenėje
Nors visuomenė be patyčių galbūt yra utopija, mes galime žengti mažais žingsneliais siekdami sumažinti šio elgesio mastą. „Kiekvienas galime būti atidesnis savo elgesiui ir kalbai, taip skatindami pagarbius bei palaikančius santykius, taip pat parodyti vaikams kitokius būdus gauti dėmesį ar pripažinimą“, – sako J. S. Jasiulionė.
Svarbiausia – drąsinti vaikus kalbėti apie savo jausmus ir sunkumus, nes tik taip galima užkirsti kelią emociniam skausmui, kuris gali kauptis ir virsti rimtesnėmis problemomis. „Jeigu vaikai dalijasi savo jausmais, net jei ne su jumis, o su kitais žmonėmis, tai jau yra didelis žingsnis į priekį“, – baigdama pokalbį pabrėžia psichologė.